Sedula geltonžiedė C2

Aukštis: 20-50 cm

Vazonas: 2 L

Lotyniškas pavadinimas: Cornus mas

Zonavimas: 5

Užauga: 1-1,5 m aukščio 

Dirvožemis: geriausiai tinka derlingas priemolis

Dirvožemio rūgštingumas: geriausiai auga kalkingame (pH 6,5)

Dirvos drėgmė: pakankamai drėgnas, neužmirkęs

Šviesa: saulėta, dalinis pavėsis

Geltonžiedė sedula (Cornus mas L.) – tai sedulinių (Cornaceae) šeimos 3-4 m aukščio krūmas ar medžiakrūmis, kiaušiniškais lapais ir kuokštuose susitelkusiais smulkiais geltonais žiedais. Savaime auga pietvakarių Rytų Azijoje, Kaukazo, Krymo ir Balkanų miškuose. Auginama daugelio Europos šalių soduose. Žiedai ryškiai geltoni. Žydi anksti pavasarį, balandžio mėnesį, pražysta anksčiau nei forsitijos. Žydėjimo metu atrodo lyg didžiulė geltona puokštė, pilnutėlė bičių. Gražūs ir skanūs pailgi raudoni kaulavaisiai, saldžiarūgščiai kaip vyšnios ar raugerškio, turintys pikantišką skonį, sunoksta rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš medienos gaminamos tvirtos lazdos, instrumentų rankenėlės ir įvairūs tekinimo gaminiai.

Geltonžiedės sedulos mėgsta saulėtas vietas, bet gali augti ir daliniame pavėsyje. Labai užpavėsintose vietose, menkai dera. Dirvai nereiklios, bet geriausiai auga kalkingame (pH 6,5), derlingame priemolio, pakankamai drėgname dirvožemyje. Rūgščias dirvas reikia nukalkinti. Žemos, dažnai užliejamos vietos netinka. Augimo metu trūkstant drėgmės, sumažėja vaisių sultingumas. Sodinimas. Geriausiai sodinti anksti pavasarį arba rudenį – nuo spalio vidurio iki mėnesio pabaigos, nes vėliausiai iš visų vaismedžių numeta lapus. Dirva sodinimui turi būti paruošta iš anksto. Sedulų šaknys yra labai trapios, todėl jas iškasti reikia atsargiai ir sodinti nenukratant nuo šaknų žemės. Jeigu sodinukus reikia vežti, būtina apsaugoti jų šaknis nuo perdžiūvimo. Šaknys – paviršinės, kuokštinės. Tad sodinimui kasamos negilios duobės, tokio gylio ir dydžio, kad tilptų jų šaknynas. Į duobes mėšlo dėti nereikia, nes augalo šaknys susisuka į gniūžulą ir nesiplečia į šonus. Prieš sodinimą medelių šaknis naudinga pamirkyti molio ir mėšlo tyrėje. Sode ar sodyboje papuošimui medeliai sodinami kas 3-4 m, soduose – derlingose dirvose kas 4-5 m, o sodinant gyvatvorėse – kas 2 m. Geltonžiedės sedulos yra kryžmadulkiai augalai ir gerai dera tik augdamos grupėse netoli viena kitos. Jas, pražydusias balandžio mėnesį, apdulkina bitės. Priežiūra Pasodintiems sodinukams būtina gera priežiūra: laistymas, ravėjimas, mulčiavimas, papildomas tręšimas. Laistymas, mulčiavimas. Augalai per vasarą negiliai purenami, nes sedulų šaknys paviršinės (pomedžiuose nereikia sukasti žemės), mulčiuojami smulkintomis medienos skiedromis arba nurūgšintomis durpėmis. Kadangi šaknys auga negiliai, todėl viršutinis dirvos sluoksnis turi turėti pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų. Augimo metu trūkstant drėgmės, sumažėja vaisių sultingumas, todėl augalai laistomi. Tręšimas. Vegetacijos metu tręšiami kompleksinėmis mineralinėmis, o rudenį organinėmis trąšomis (perpuvusiu mėšlu ar kompostu). Formavimas, genėjimas. Geltonžiedės sedulos dažniausiai auginamos krūmo ar medelio formos, pradedant formuoti vainiką 30-50 cm aukštyje. Jį sudaro 5-7 skeletinės šakos, vienodais atstumais išaugusios iš pagrindinio liemens. Specialaus genėjimo, šakų patrumpinimo seduloms nereikia. Pašalinamos tik vainiką tankinančios, tarpusavyje susipynusios šakos ir iš žemės išaugusios atžalos. Sedulai senstant, patartina atjauninti augalą, praretinti vainiką, kad visur patektų saulės spinduliai. Ligos ir kenkėjai. Kadangi geltonžiedės sedulos atsparios ligoms ir kenkėjams, jų purkšti cheminėmis medžiagomis nereikia, todėl išsiauginame ekologiškus jų vaisius. Šlapiomis ir drėgnomis vasaromis, intensyvaus augimo metu, kada augalas intensyviai tręšiamas, gali pasirodyti antraktozė ir bakteriozė, kurios pasižymi pažeistais lapais (juodos, nekrotinės dėmės ant lapų) ir apmirusiomis šakelėmis. Jaunus vaismedžius žiemą reikia apsaugoti nuo kiškių.