Choosing a plant

KAIP IŠSIRINKTI TINKAMĄ AUGALĄ ?

Augalai pagal augimo ypatumus skirstomi į:
•vienmečius;
•dvimečius;
•daugiamečius.

Augalai pagal antžeminės dalies sandarą skirstomi į:
•žolinius;
•sumedėjusius (medžius, krūmus, puskrūmius).

Augalų gyvybinei veiklai būtini penki veiksniai:
•šviesa;
•šiluma;
•vanduo;
•oras;
•maisto medžiagos.

Visi išvardinti veiksniai augalams yra svarbūs ir būtini bei glaudžiai tarpusavyje susiję. Būtent į šiuos veiksnius reikia atsižvelgti renkantis augalą.

 Šviesa

Augalų augimas ir vystymasis priklauso ir nuo apšvietimo trukmės. Šaltesnio klimato augalai vadinami ilgadieniais, nes jie geriau auga kai dienos trukmė yra 12 valandų, o šiltesnių kraštų augalai yra trumpadieniai.

 Pagal šviesos poreikį augalai skirstomi į:
•šviesamėgius;
•pakenčiančius paunksmę;
•ūksminius.

Šviesos poreikis tam pačiam augalui gali keistis priklausomai nuo augalo vystymosi fazės, tačiau šviesamėgių augalų nereikėtų sodinti šešėlyje ir atvirkščiai, nes tuomet augalas skurs ir neatrodys gražiai. Esant reikalui, apšviestumą galima reguliuoti augalų tankumu.

 
Šiluma

Augalai būna šilumamėgiai ir ne tokie jautrūs temperatūrai. Renkantis augalą svarbu atsižvelgti į esamas klimato sąlygas. Kad būtų paprasčiau susigaudyti kokie augalai gali augti konkrečioje vietovėje, buvo nustatytos augalų atsparumo arba ištvermingumo zonos. Jų yra 11, kur 1 zona yra pati šalčiausia, o 11 pati šilčiausia. Lietuva patenka į tris zonas (4-6), todėl nereikėtų stebėtis, jei tai, kas auga Vakarų Lietuvoje (6 zona), neaugs arba apšals Rytų Lietuvoje (4 zona).

 Norint sėkmingai išsirinkti ir auginti augalą reikėtų:
•nusistatyti, į kurią atsparumo zoną patenka teritorija, kurioje sodinsite augalą (žr. pateiktus žemėlapius);
•pasidomėti, kurios atsparumo zonos norimas augalas;
•pirkti augalus iš vietinių augintojų, kurie patys daugina ir augina mūsų klimato sąlygoms pritaikytus augalus;
•pirkti augalus iš kitų augintojų, kurie augalus augina panašiose klimato sąlygose (žr. pateiktus žemėlapius);
•sodinant šiltesnės zonos augalą, sudaryti kuo palankesnes mikroklimato sąlygas;
•laikytis visų augalo auginimo reikalavimų.

Net ir auginant lepesnį augalą, dažnai galima jį pripratinti prie mūsų klimato sąlygų. Kol augalas jaunas, o kai kuriais atvejais ir ilgiau, žiemomis reikia apdengti, apsaugoti nuo šaltų vėjų.
Augalų augimui įtakos turi ne tik oro temperatūra, bet ir dirvos įšilimas. Dirvožemis labiau įšyla pietiniuose šlaituose, lengvesnės smėlio žemės yra šiltesnės už sunkesnes molio žemes. Šilumos sąlygas galima pagerinti sausinant dirvas, gausiai tręšiant organinėmis trąšomis, mulčiuojant žemės paviršių, naudojant įvairias priedangas.

 Drėgmė

Drėgmės režimas augalui yra labai svarbus. Per didelė drėgmė, kaip ir jos trūkumas, gali augalą pražudyti. Drėgmės perteklius gali augalą supūdyti, o taip pat tokios sąlygos lemia mažesnį augalų atsparumą kenkėjams ir ligoms bei stabdo šaknų vystymąsi.

 
Oras.

Oro kiekis dirvoje priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, struktūros, drėgmės ir kt. Supurentame dirvožemyje oras cirkuliuoja geriau nei suplūktame, tad oro kiekį dirvoje galima reguliuoti purenimu, sausinimu bei tręšimu mėšlu, nes puvenos padaro dirvožemį puresniu.

 Dirvožemis.

Renkantis augalą svarbu atsižvelgti ir į esamą dirvožemį.

Dirvožemiai pagal granuliometrinę sudėtį skirstomi į:
•lengvus (smėliai, priesmėliai);
•vidutinio sunkumo (lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai);
•sunkius (sunkus priemolis ir molis).

Dirvožemio struktūrą lengva nustatyti paėmus saują drėgnos žemės ir ją išminkius voliojant volelį. Jei suspaustas kamuoliukas laikosi, tačiau išminkyta žemė nesilaiko kaip volelis, vadinasi, tai priesmėlis. Tas drėgnas dirvožemis, kuris voliojasi, tačiau trūkinėja, yra lengvas priemolis. Jei drėgną žemę galima volioti ir lenkiamas volelis lūžinėja, turite vidutinio sunkumo priemolį. Jei lenkiant volelį žemė tik išorėje trūkinėja, tai bus sunkus priemolis, o jei lenkiant netrūkinėja – molis.

Dirvožemis pagal rūgštingumą skirstomas į:
•rūgštų;
•neutralų;
•šarminį.

Arba smulkiau:
•pH <3,5- labai rūgšti dirva
•3,6- 4,5- rūgšti
•4,6- 5,5- sąlyginai rūgšti
•5,6- 6,5- silpnai rūgšti
•6,6- 7,2- neutrali
•7,3- 8,4- kalkinga
•pH> 8,5- labai kalkinga

Priemonių dirvožemio pH nustatymui galima įsigyti prekybos vietose.
Augalams geriausiai tinka dirvožemis, kurio pH 5,5-7. Augalai, augdami netinkamos reakcijos dirvožemyje, skursta net jei gausiai tręšiami ir laistomi. Tad esamą dirvožemio rūgštingumą galima pakeisti: rūgštų - pakalkinti, kalkingą - parūgštinti.

Jei dirva rūgšti
Labai rūgščioje dirvoje susikaupia per daug mangano ir geležies - jie stabdo augalų augimą. Be to, rūgščioje dirvoje sunkiai pasisavinami magnis ir kalcis, dėl pastarojo trūkumo nesivysto šaknys. Rūgščioje žemėje silpna dirvos bakterijų veikla, negyvena sliekai. Rūgščioje terpėje blogėja dirvos struktūra, laidumas vandeniui ir orui.
Rūgščias dirvas galima kalkinti klintmilčiais, dolomitinėmis kalkėmis, kreida, gesintomis kalkėmis, pelenais. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ne visiems augalams patinka šviežiai pakalkinta dirva, todėl šį darbą reiktų atlikti iš rudens arba iki sodinimo likus bent kelioms savaitėms. Kalkės barstomos tolygiai, įterpiamos į maždaug 10 cm gylį.
Smėlinga dirva kalkinama kas 3- 4 metus, priesmėlis - kas 4- 5 metus, molis ir priemolis - kas 5- 6 metus. Dirvą šarmina kalkingos sklados, žvyro mulčas.

Jei dirva kalkinga
Per daug kalkingoje dirvoje augantys augalai beveik nepasisavina geležies, mangano ir kt., todėl juos puola ligos. Kalkingas dirvas galima parūgštinti mulčiuojant rūgščiomis durpėmis, smulkinta žieve, spygliais, nelaistant šarminiu vandeniu.

Maisto medžiagos

Daugiausiai maisto elementų augalai pasiima iš dirvožemio, o svarbiausi elementai yra šie: anglis, deguonis, azotas, vandenilis, fosforas, kalis, natris, kalcis, siera, magnis, geležis, boras, varis, molibdenas. Net ir trūkstant vieno kurio elemento, augalas pradeda skursti, todėl reikia papildomai tręšti. Maisto elementais dirva praturtinama tręšiant organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Trąšų kiekis priklauso nuo augalų savybių ir dirvoje esančių maisto elementų kiekio.